Boeing B-29 Superfortress “Overexposed”

NERIJUS KORBUTAS

Boeing B-29 “Overexposed” katastrofa Bleaklow apylinkėse, Anglijoje. Orlaivio istorija, tragiškos nelaimės aplinkybės, vieta.

Boeing B-29 Superfortress “Overexposed” katastrofos vietoje 2018 m.

Didžiojoje Britanijoje apstu lėktuvų katastrofų vietų. Vienos jų mena mūšį dėl Britanijos, kitos atsiradusios dėl nelaimingų atsitikimų, įtakotų sudėtingo reljefo, nenuspėjamų orų, gedimų ar tiesiog žmogaus klaidų.

Vienų katastrofų vietos žinomos tik iš įvairių šaltinių, ir dėl vietovės ypatumų, tarkim, jei tai dirbama žemė, urbanizuota vietovė ar pnš. yra sutvarkytos, nuvalytos ir įprastai nerandamos, tuo tarpu kitos, dažniausiai kalnuotose vietose – išlikusios. Tų išlikusių, kurių dar nesunaikino bėgantys metai ir nesurankiojo relikvijų medžiotojai, galima rasti praktiškai visur – Velso kalnynuose, Ežerų krašte (Lake district), Jorkšyre, Škotijoje.

Bet vienas regionas išsiskiria iš kitų, tai – Peak District nacionalinis parkas, Derbišyre. Minėtoje, gana nedidelėje teritorijoje ir kažkiek aplinkui yra įvykusios ir užfiksuotos net 172 katastrofos, kaip tuo tarpu Velse 61, o Lake District’e tik 26 ir pnš. Mirties žemė, prisisunkusi kraujo ir aviacinio žibalo…

Lankiausi ten daugybę kartų, nemažai katastrofų vietų pavyko rasti, dar daugiau jų tebesančios ateities planuose. Viliuosi, nepatingėsiu, ir visi tie įspūdžiai, nuotykiai, laikui bėgant kažkur bus aprašyti, parodyti ir neliks tik mano prisiminimuose ar nuotraukų albume.

Kiekviena katastrofa – neabejotinai verta atskiro pasakojimo, tačiau šiame tekste papasakosiu apie bene žymiausiąją tame regione, amerikiečių superbombonešio Boeing B-29 Superfortress “Overexposed” katastrofą 1948 m. lapkritį. Trumpai apžvelgsiu orlaivio istoriją, paskutinį skrydį, įgulą, vietovę ir pnš.

Boeing B-29 Superfortress

Bombonešių, kaip ir visų kitų paskirčių orlaivių yra gyva galybė, pradedant I pasaulinio karo skraidančiomis pabaisomis, pagamintomis iš medžio, vielos ir drobės, baigiant šių dienų supermoderniais, stealth technologijomis aprūpintais orlaiviais.

Net jei apsiriboti tik gimusiais II pasaulio karo išvakarėse ar jo metu, jų yra išties nemažai. Bombonešius gaminosi visos didžiosios to meto valstybės II PK dalyvės – britai, vokiečiai, sovietai, japonai, italai ir žinoma – amerikiečiai. Nors vadinami tuo pačiu pavadinimu bombonešiais, ir kaip neįmantriai užkoduota lietuviškame pavadinime, jų paskirtis nešti bombas – dažnai bombonešiai labai skirtingi, skirti įvairiausioms užduotims, skirtingų charakteristikų, greičių, nuskrendamo nuotolio, ginkluotės, keliamosios galios ir t.t. ir t.t.

Vienas iš tokių, skirtas nuskristi labai tolimus atstumus ir gabenti didžiules bombas, būtent ir yra šio straipsnio liūdnasis herojus – Boeing kompanijos kūrinys B-29 Superfortress. liet. Super Tvirtovė.

Sakau liūdnasis herojus, kalbėdamas tik apie šią konkrečią katastrofą, bet šiaip lėktuvas buvo tikrai vykęs. Lėktuvą, kuriam prirašyta kalnai knygų ir prikurta aibė dokumentinių filmų, trumpai apžvelgti, neapsunkinant techninėmis detalėmis – sudėtinga, bet pabandysiu.

Naujasis sunkusis bombonešis sukurtas tuometinio JAV armijos oro korpuso (US Army Air Corps (USAAC) užsakymu, su tikslu pakeisti savo pirmtakus Boeing B-17 Flying Fortress ir Consolidated B-24 Liberator, o pirmą sykį į orą pakilo 1942 m. rugsėjo 21 dieną.

Iš esmės tai buvo naujos kartos bombonešis – ne tik įspūdingo dizaino, bet ir fantastiškų techninių parametrų. Dėka hermetizuoto salono galėjo pakilti bemaž į 10 kilometrų aukštį, nuskristi 9400 kilometrų atstumą, gabenti 10 tonų bombų. O kur dar moderni nuotolinė gausios ginkluotės valdymo įranga ir visos kitos naujovės. Visą šią mašiną skraidino keturi Wright R-3350-23 Duplex-Cyclone 18 cilindrų motorai, talpinantys savyje po 2200 arklių kiekvienas, o suko jie keturmenčius, daugiau kaip 5 metrų skersmens propelerius. Lėktuvo ilgis 30.18 m, sparnų mojis 43.05 m, aukštis 8.46 m, o maksimalus greitis 575 km/h.

Supertvirtovė savo pagrindinį vaidmenį II pasauliniame kare atliko Ramiojo vandenyno veiksmų zonoje. Ilgai ir sėkmingai bombardavo bei degino Japonijos miestus, tarp jų ir Tokiją. O į istoriją visiems laikams įsirašė kaip lėktuvai numetę atomines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio 1945 m.

Vėliau, (1950-1953) gan gerai pasidarbavo ir Korėjos kare.

Pasibaigus II pasauliniam karui, ir neberandant supertvirtovėms darbo, nemaža dalis B-29 perdaryti į skraidančius kuro papildymo orlaivius arba skraidančias fotolaboratorijas. Vėliau B-29-tuosius pakeitė Convair B-36 Peacemaker, o pastaruosius Boeing B–52 Stratofortress, lig šiol (ir jau beveik 70 metų) esantys JAV karinių oro pajėgų tarnyboje. Na, o sovietai nebūtų sovietai, jei nebūtų radę būdų nukopijuoti supertvirtovę ir pristatyti ją kaip sovietinį „šedevrą“ Tupolev Tu-4.

KB-29 (buvęs B-29) papildo kuru naikintuvą F-86 Sabre

„Mūsiškė“ Supertvirtovė, gavusi gamyklinį numerį 44-61999, iš Boeing Rentono gamyklos Vašingtone išriedėjo 1945 m. birželio pabaigoje, o savo pavadinimą Over Exposed gavo po atominių bombų bandomųjų sprogimų fotografavimo ir radiologinių tyrimų virš Bikini atolo Ramiajame vandenyje. Ten pasibaigus tarnybai ir didėjant įtampai su komunistine Sovietų Sąjunga, supertvirtovė buvo papildyta žvalgybine fotografavimo įranga ir perkelta į Europą, kur tapo RB-29A Superfortress. Bazavosi Jungtinės Karalystės RAF Scampton bazėje, Linkolnšyre, atliko sovietų teritorijų stebėjimą ir fotografavimą.

Lemtingasis skrydis

Įprastai Supertvirtovės įgulą sudaro 11 asmenų, bet lemtingąją 1948 metų lapkričio 3 dieną į lėktuvą sulipo 13 – visa įgula ir du „zuikiai“. Tai turėjo būti tik eilinis 22 minučių trukmės, 86 mylių skrydis tarp dviejų bazių. Iš RAF Scampton Linkolšyre į RAF Burtonwood Warrington’e, esančio tarp Mančesterio ir Liverpulio, kuria tuo metu naudojosi JAV karinės oro pajėgos.

Šį maršrutą įgula buvo skridusi galybę kartų, o šis perskridimas turėjo būti vienas paskutinių prieš įgulos rotaciją ir kelionę namo į JAV. Diena pasitaikė, kaip nereta lapkričio Anglijoje – ypatingai šlykšti. Šlapdriba, debesys, stiprus priešpriešinis vėjas. Gal dėl atsipalaidavimo prieš kelionę namo, gal dėl didelio priešpriešinio vėjo, tikėtina, navigatorius klaidingai paskaičiavo nuskristą atstumą ir lėktuvas per anksti pradėjo žemėti, o priekyje buvo neperskrista 610 m. išsikišusi Bleaklow aukštuma …

Nesulaukus lėktuvo Burtonvude, kuris pagal planą turėjo nusileisti 10 val. 35 min. ryto, dar kurį laiką beviltiškai bandant susisiekti ir skambinant visoms aplinkinėms bazėms – buvo paskelbta paieška. Tik apie 3 val. popiet pranešta apie kažką liepsnojant sunkiai pasiekiamose Bleaklow plynaukštės pelkėse. Baisiausia pasitvirtino.

Šiandien ši vietovė gana lengvai pasiekiama, bet anuomet dėl sunkaus priėjimo, pirmieji gelbėtojai pasirodė tik dar po keleto valandų, o pagrindinė 50 gelbėtojų ir tyrėjų grupė iš amerikiečių karo policijos ir kitų organizacijų įvykio vietą pasiekė tik paryčiui. Operacijoje dalyvavusių prisiminimuose minimas ypatingai blogas oras, su nuliniu matomumu, dideliu vėju su šlapdriba. Ir viltis rasti gyvų. Deja, tokių jau nebuvo.

Prašvitus pasirodė tikrasis siaubas, dar rūkstančios lėktuvo nuolaužos, besimėtantys visokie daiktai, galybė popierių išsibarstę didžiuliame plote, mėtėsi įgulos narių kūnai, jų dalys, ore tvyrojo keistas kvapas.

Surinkus kūnus, gelbėtojų laukė dar vienas iššūkis – nugabenti juos iki Snake Pass, vietos kur galima privažiuoti su sunkvežimiais. Gal trijų kilometrų atstumą, gelbėtojai neštuvais nešdami kūnus, brisdami durpynais, viržynais, lipdami per akmenis ir leisdamiesi nuo šlapių šlaitų, įveikė tik per keletą valandų. Tuo tarpu tyrėjai tarp nuolaužų desperatiškai ieškojo bet kokių tragedijos priežasties įrodymų…

Įgula:

V. Pavardė	Laipsnis	Pareigos
Landon P. Tanner	Kapitonas	Pilotas
Harry A. Stroud	Kapitonas	Antrasis pilotas
Ralph W. Fields	Techninis seržantas*	Inžinierius
Charles R. Wilbanks	Seržantas	Navigatorius
Gene A. Gartner	Seržantas	Radijo Operatorius
David D. Moore	Seržantas	Radaro Operatorius
Saul R. Banks	Techninis seržantas	Fotokamerų komanda
Donald R. Abrogast	Seržantas	Fotokamerų komanda
Robert I. Doyle	Seržantas	Fotokamerų komanda
William M. Burrows	eilinis	Fotokamerų komanda
Clarence M. Franssen	Kapralas	Keleivis
George Ingram Jr	Kapralas	Keleivis
Howard E. Keel	Kapitonas	Fotografas

* angl. Technical Sergeant – nesu tikras koks lietuviškas atitikmuo

Tragedijos vieta šiandien

Pirmą sykį aplankyti vietą sugalvojau pirmąją 2018 m. metų dieną. Atvažiavus nuo Glossop A57 Snake Pass keliu ir pasistačius pakelėje automobilį, abu su žmona išlipome į visišką pieną ir vylėmės kaip nors rasią. Kol ėjome Pennine Way viskas atrodė normaliai, bet kuomet reikėjo nusukti ir bandyti jau rasti pačią katastrofos vietą – prasidėjo linksmybės. Matomumas į priekį vos keli metrai… Klampojome per tas pelkynes vieną valandą, antrą valandą, jautėme, kad vaikštome ratais kvadratais, bet nei tikslo pasiekti, nei atgal į keliuką išsimušti vis nesisekė. Turėtas popierinis žemėlapis menkai gelbėjo, nes kas iš to žemėlapio, jei tu nieko nematai ir nežinai kur esi. Kitokių navigacijos priemonių neturėjom. Dienos trumpos, beveik pradėjo temti. Bet tuo pačiu pradėjo sklaidytis rūkas ir pa-ga-liau… Į automobilį grįžome jau visai sutemus.

Nors atmosfera ten slogi, vis tiek, bent jau man paliko nepaprastą įspūdį, vėliau dar ne kartą teko grįžti, tik jau rasti buvo vieni juokai. Kai manęs paklausia o kaip rasti, atsakau – atvažiavai, išlipai, pamatei aukščiausią tašką, ten ir eik. Teoriškai įmanoma, bet praktiškai visgi reikėtų žinoti kur eiti, ypač blogesniu oru, kai nėra kitų žmonių ar anksti temsta. Aš turiu du kelius į katastrofos vietą, vienas jų – pagrindinis, kuriuo eina visi normalūs žmonės: atvažiavus nuo Glossop ir pasistačius automobilį eiti į kairę Pennine Way taku pusantro kilometro, tuomet sukti į kairę, leistis į griovą, ją pereiti, ir kilti aukštyn į kalvą. Ten ir turėtumėt rasti. Arba galima nuo A57 Snake Pass, kur paliksite auto, Pennine Way taku 400 metrų iki Doctor’s Gate tako, tada juo į kairę paėjėti 200 metrų, tada aštriai į dešinę ir šlaito viršuje esančiu taku į priekį kokį kilometrą kol pamatysite kokį pramintą taką žemyn į griovą ir aukštyn iš jos į kalvą, ten ir rasite. Bet čia normaliems.

O tiems kam norisi daugiau įspūdžių – turiu kitą taką, kurio metu susipažinsite su 3 katastrofų liekanomis. Pradžia tokia pati, tik Doctor’s Gate taku reikia eiti tolyn iki trečios griovos, leistis bekele, pereiti upelį, tada griovos centru į kalvą, belipdami rasite išsibarščiusių transportinio Douglas C-47 Dakota nuolaužų, važiuoklės dalių, motorą ir pnš. Užlipę ir paėjėję 500 metrų į vakarus, rasite legendinio britų bombonešio Avro Lancaster Mk.X katastrofos vietą, kurią žymi atminimo lentelė ir šiek tiek nuolaužų, tuomet atgal į rytus link aukščiausios kalvos į jau apkalbėtą Supertvirtovės katastrofos vietą. O iš jos – normaliu taku namo.

Sunkoka nupasakoti, tad pabandžiau nupiešti. Geltonas maršrutas – įprastas, o žalias mano aprašytasis, aplankant 3 katastrofų vietas.

Google maps nuoroda kur n e m o k a m a i palikti automobilį.

Google maps nuoroda į Supertvirtovės katastrofos vietą.

1988 m. katastrofos vietoje pastatytas atminimo obeliksas su informacine lentele, nuo to laiko vieta saugoma kaip memorialas, tad nuvykus ten derėtų elgtis atitinkamai, nejudinti nuolaužų, nieko neišsinešti, nešiukšlinti ir nepramogauti. Visgi, tai vieta nusinešusi 13 jaunų vaikinų gyvybių…